Sprendimas dirbti veterinarijos gydytoju prieglaudoje praturtino tiek profesinį, tiek asmeninį mano gyvenimą – iš Kauno persikrausčiau į Vilnių, nėriau į naują veiklą, susipažinau su daugybę skirtingų žmonių. Visi šie pokyčiai – augina. Praėjus mėnesiui, galiu drąsiai pasakyti, kad įspūdžiai – tik teigiami. Visų pirma, dirbu puikiame kolektyve, kuriame jaučiu nuolatinį palaikymą ir skatinimą domėtis veterinarinės medicinos naujovėmis. Antra, Vilniaus gyvūnų globos namai yra įsikūrę šalia miško, kas leidžia atitolti nuo miesto triukšmo ir suteikia galimybę pasidžiaugti gamta. Na ir trečia, svarbiausia, jog kasdien galiu prisidėti prie beglobių gyvūnų gerovės kūrimo, suteikdamas jiems pirmąją veterinarinę pagalbą ir padėdamas surasti naujus namus – tai man teikia didžiausią malonumą ir džiaugsmą.

 

Privačiose klinikose dirbantys veterinarai susiduria su daug didesne augintinių rūšių bei jų vidaus ligų įvairove, tačiau keturkojų pacientų kaita yra tokia didelė, kad paprasčiausiai neįmanoma su jais užmegzti artimesnio ryšio. Prieglaudoje priešingai – dažniausiai tenka gydyti beglobes kates ir bešeimininkius šunis, tačiau po operacijų turi galybę laiko su jais susidraugauti. Per laiką prie jų prisiriši lyg prie savo augintinių.

 

Kitas skirtumas yra tas, kad privačioje klinikoje sprendimą dėl gydymo ir suteikiamos pagalbos priima ne gydytojas, o augintinio savininkas, atsižvelgdamas į gydymo išlaidų kainą.

Na, o prieglaudoje visą atsakomybę dėl beglobio gyvūno sveikatos ir veterinarinių procedūrų būtinumo prisiima pats veterinarijos gydytojas. Vilniaus gyvūnų globos namuose gyvūnai gydomi tol, kol visiškai pasveiksta – darbo valandų ir pastangų neskaičiuojame.

Pagaliau vienas didžiausių iššūkių veterinarui, dirbančiam gyvūnų prieglaudoje – gebėti prieiti prie dėl didžiulės baimės ir nepasitikėjimo žmonėmis sulaukėjusių ir agresyvių gyvūnų. Privačioje klinikoje tokie atvejai yra retenybė, o prieglaudoje – kasdienybė.

 

Pliusai: Vykdant programą ,,Pagauk-Sterilizuok-Paleisk“ per savaitę tenka atlikti keliasdešimt sterilizacijų ir kastracijų, todėl nuolat tobulinami chirurginiai įgūdžiai. Taip pat lavinama vadinamoji „chirurgo ranka“ – greičiau užčiuopiamos įvairiausios patologijos.  Beje, prieglaudoje galima aiškiai matyti ir sekti, kaip beglobiai prisitaiko prie naujų gyvenimo sąlygų – tokiu būdu gilinamos žinios gyvūnų etiologijos srityje, mokomasi pažinti gyvūnų psichiką.

 

Minusai: Darbe kasdien rizikuoji savo sveikata, nes tenka dirbti su agresyviais gyvūnais. 

Veterinarinės medicinos studijas pasirinkau neatsitiktinai – vaikystėje visas vasaras praleisdavau kaime pas senelius,  labai anksti susipažinau su tvarto gyvuliais. O ir mokykloje daug domėjausi gyvūnų rūšimis, ypač šunų ir kačių veislėmis. Taip pat visada pats turėjau augintinių (katę, akvariumą, paskui ir šunį), kurie dar labiau motyvavo domėtis ne tik rūšių/veislių ypatybėmis, bet ir jiems būdingomis ligomis ir jų gydymu.

 

Veterinarijos gydytojo specialybė – ypatinga, nes šios srities specialistai užtikrindami gyvūnų sveikatą bei gerovę, apsaugo ir gelbėja ne tik mūsų augintinius, bet ir žmones nuo įvairių zoonozių ligų. Ne veltui sakoma, jog „Gydytojas gydo žmogų, o veterinaras – žmoniją“. Veterinarijos gydytojas turi būti atsakingas, nuoširdus, darbštus, atsidavęs darbui bei komunikabilus – gebėti bendrauti su žmonėmis bei sklandžiai ir saugiai prieiti prie gyvūno.    

Na ir pričiupot su tokiu klausimu. Visi gyvūnai yra ypatingi, tačiau man „arčiau širdies“ yra šunys. Jie – nepakeičiami draugai bei energingi palydovai. Kadangi mėgstu aktyvų laisvalaikį, daug vaikštau ir bėgioju, pats auginu kalytę Luną. Su ja esame nužingsniavę šimtus kilometrų. Luna – geriausia kompanionė, be jos mano gyvenimas būtų gerokai nuobodesnis ir pilkesnis.