Vilniaus miesto želdynų prižiūrėtojai netrukus pradės mieste žolės pjovimo darbus – net ir stokojant lietaus, sostinės vejos jau pasiekė tvarkytiną aukštį. Vilnius šį šienavimo sezoną imasi naujos miesto vejų šienavimo strategijos, kuri darniai susieta su žaliojo miesto politika – tvarkant aplinką bus siekiama atkurti natūralias pievas miesto erdvėse, išsaugoti tokių pievų ekosistemą, rasti balansą tarp tvarkos užtikrinimo ir natūraliai augančių želdinių išsaugojimo.

 

Ir toliau dėmesys bus skiriamas tam, kad neatsirastų „plikų“ plotų – savivaldybė tęsia pernai pradėtą taikyti praktiką šienauti tik tada, kai išties reikia, ir tik ten, kur būtina, galvojant ir apie bioįvairovės palaikymą, ir apie žaliųjų zonų apsaugą sausros atveju.

 

„Kai kalbame apie žaliojo Vilniaus strategiją, tai galvojame apie visus miesto želdinius ir kaip juos tvarkyti, prižiūrėti, sodinti, kad miesto erdvės būtų ne tik tvarkingos, bet ir kiek įmanoma labiau gyvos, žalios, kad būtų atkurti natūralūs žolynai, kur tai įmanoma, surastas savotiškas balansas tarp laukinės gamtos išsaugojimo ir tvarkos. Vejų priežiūra yra neatsiejama šios strategijos dalis – siekiame to balanso ir čia, kad žmonės mieste galėtų džiaugtis ir tvarkinga aplinka, ir gamtos pojūčiu tose pačiose miesto erdvėse, vietoj nuskustų dulkėtų plotų matydami atkurtas žydinčias pievas“, – sako Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

 

Kaip ir pernai, šienavimo darbai bus planuojami atsižvelgiant į viešųjų želdynų vietą ir naudojimo būdą: ten, kur nėra tiesioginio žmogaus sąlyčio su pieva, bus šienaujama kartą ar du per sezoną (priklausomai nuo oro sąlygų), o teritorijose, kur vaikšto daugiau žmonių, ar juolab ten, kur jie mėgsta leisti laisvalaikį, žolė bus tvarkoma pagal reiklią techninę specifikaciją.  

 

Kuo natūralesnė augmenija bus paliekama šlaituose prie gatvių, pirmiausia – prie greitkelių, taip pat skiriamosiose eismo juostose, transporto žieduose. Rūpinantis bioįvairove, kaip ir praėjusį sezoną vėjui bus leista šiurenti ir pražydusius Neries krantinės šlaitus. Tik šiemet, vykstant aktyviai krantinės rekonstrukcijai ir iš naujo apželdinant šlaitus, dalis jų, matyt, nespės virsti spalvinga pieva, kaip nutiko pernai. Tuomet robotizuota vejapjovė į krantinę pasiųsta tik vasaros žiedynams nubyrėjus. 

 

 

Naują Vilniaus miesto savivaldybės nusibrėžtą vejų tvarkymo kryptį jau pernai pozityviai įvertinusi daugiamečių žolinių augalų augintoja, įmonės „Mažieji sodai“ savininkė Ligita Poškutė svarsto, kad kuriant tokias permainas sunkiausias pirmasis etapas – tinkamai sudalyti miestą į zonas, numatant, kur žolė turi būti nutrumpinta, o kur galima palikti žydinčias pievas. 

 

Pernai pasigėrėjusi žydinčiais Tauro kalno, Geležinio Vilko gatvės, Neries krantinės šlaitais, L. Poškutė sako, kad supranta alergiškų žmonių skundus, bet tiki, kad ir jie nesiūlytų „užbetonuoti“ viso miesto – visi supranta, kad yra laikotarpis, kai alergiškiems žmonėms tikrai sunku, bet žiedadulkės nukeliauja didelius atstumus, ir kaimynystėje nušienauta pieva neišgelbės. Tuo tarpu pasirinkę puoselėti aukštesnes vejas, miestai įgyja gyvybės. Apie tai kalbėjo ir Lietuvos gamtos draugijos prezidentas dr. Ričardas Skorupskas, kurio įžvalgos prieš dvejus metus irgi turėjo įtakos savivaldybės pasirinkimui atsisakyti visose teritorijose vienodos techninės vejos pjovimo specifikacijos.

 

„Vertinant ekologiniu aspektu, žolynas, esant sausringam laikotarpiui, lėtina gyvybinius procesus tam, kad išgyventų nepalankų laikotarpį ir subrandintų sėklas, ir tuo pačiu savo stiebais pridengia žemės paviršių nuo tiesioginių saulės spindulių, taip apsaugodamas dirvą nuo perkaitimo ir dar didesnio drėgmės netekimo. Vertinant estetiniu aspektu, nenušienauti žolynai urbanizuotoje aplinkoje dėl vėjo judėjimo ir saulės atspindžių žaismo suteikia gyvumo pojūtį. Tokie plotai, varijuodami su šienaujamais plotais, formuotų daug švaresnio, jaukesnio miesto pojūtį, miesto aplinka taptų gyvybingesnė, o ne „sterilizuota“ iki beviltiško plikumo“, – sakė mokslininkas. Jis pabrėžė – norint išties gero rezultato, reikia sukurti planingą, ekologiniu ir estetiniu požiūriu pagrįstą procesą. 

 

Apie šį iššūkį kalbėjo ir augalininkystės specialistė L. Poškutė: „Biologai aiškina, kad žolynų grožis ir augalų asortimentas priklauso pirmiausia nuo šienavimo dažnumo. Pakelėse galima pamatyti ir negražių augalų, kurie nei puošia, nei yra pageidautini. Bet visa tai galima reguliuoti pjaunant šlaitus tam tikru dažnumu ar išravint nepageidaujamus augalus, o tuo pat metu leidžiant žydintiems augalams sunokinti ir išbarstyti sėklas. Tam tiesiog reikia profesionalumo ir lankstumo“.

 

 

Apie tai, kad aukštesnės pievos priežiūra kartais gali būti sudėtingesnė nei standartinis žolės pjovimas trumpai, užsiminė ir apželdinimo specialistė Renata Mikailionytė (bendrovė „Sodo botanika“). 

 

„Tikrai nesu už žolės skutimą – manau, kad turime atsižvelgti į klimato kaitą ir neskusti vejos trumpai tam, kad ji viršutine dalimi apsaugotų savo šaknų sistemą, galėtų susikurti tinkamą mikroklimatą. Matyti išdegusius žolynus yra labai liūdna. Mokslininkai yra įrodę ir bet kurio, net mažiausio, vabzdžio reikšmę ekosistemai – turime galvoti ir apie tai. Bet nesu ir hipė, kuri sakytų, kad reikia „paleisti“ veją kaip išeina. Reikia rasti balansą. Yra vietos, kur žaidžia vaikai ar visi tiesiog vaikšto, ten būtina pjauti. Erdvę tiesiog reikia prižiūrėti taip, kad ji neatrodytų ir nebūtų apleista: žolė neturi išgriūti ir sušusti, tam reikia laiku padaryti pjovimus, valdyti procesus. Ir tai tikrai kainuoja nemažus pinigus, todėl čia labai svarbus miesto mero, miesto administracijos požiūris. Tą galima pasakyti aptariant želdynų sprendimus ir projektus bet kokiame pasaulio didmiestyje“, – sakė R. Mikailionytė. 

 

 

L. Poškutė prisimena įspūdžius iš Škotijos, kur buvo filmuojami „Hario Poterio“ epizodai – nepjautos žolės „lopai“ ten buvo pramaišiui su tvarkingai nupjautais plotais, ir sutvarkyti taip, kad buvo akivaizdu, jog natūrali veja palikta specialiai – priminti apie ekosistemos svarbą. 

 

„Tie plotai buvo per maži, kad būtų esminė nauda gamtai, bet taip po truputį keičiamas žmonių mąstymas, – komentavo pašnekovė. – Vilniui irgi reikia tęsti projektą kuriant nedidelius natūralios pievos parodomuosius plotus, pirmiausia – šviečiant visuomenę. Tikrai bus nelengva – man pačiai, pamačius nupjautas pakeles, akimirkai ateina pozityvus impulsas – žmonės mėgsta tvarką ir nori jausti, kad jų aplinka rūpinamasi. Tad savivaldybei prireiks intelektinių pajėgumų subalansuoti tą gamtinį pradą ir tvarkos pojūtį. Bet verta po truputį keisti žmonių mąstymą atskleidžiant kitokio pasirinkimo pranašumus.“

 

L. Poškutė juokiasi pernai pati turėjusi progą atlikti „tyrimą“ ir švietėjišką misiją, kai sugedus mašinai keturias dienas iš eilės vykdama taksi pro jai nepaprastai gražias nešienautas pievas prie buvusios „Audėjo“ gamyklos teiravosi taksistų, ką jie mano apie savivaldybės idėją nepjauti kai kurių teritorijų. Visi jie komentavo taip pat – „tai netvarka“. Bet kai važiuojant toliau, link buvusių pataisos namų Rasų gatvėje, keleivė vėl teiraudavosi, kaip jie vertina ten buvusį trumpai nupjautą ir dėl to jau nurudusį plotą, visi juokėsi, kad gal ir tikrai geriau atrodė nenupjauti plotai.  

 

„Suprantu, kai kokie degalinės darbuotojai uoliai pjauna žolę savo teritorijoje kartą per savaitę, rūpindamiesi tvarkinga aplinka, – komentavo L. Poškutė. – Bet aišku, kad taip skutant veją išgyvena vos kelių rūšių žolės, ir taip žmogaus diktatas išbalansuoja ekosistemos savireguliacinius mechanizmus. Bioįvairovė reiškia, kad kiekvienas augalas ir gyvūnas turi savo siaurą nišą ir stipriai stumdosi pečiais su kitais kaimynais, todėl nė vienas neįsigali. Kai žmogus bioįvairovę pažeidžia, susidaro sąlygos įsigalėti kažkam vienam. Ar negražioms žolėms, ar erkėms, kai išpjauname neva negražius krūmus tvarkydami parkus, ir dėl to sumažėja paukščių. Kaip ir varputis ar garšva gali įsivešėti laukuose pas ūkininkus, o pievoje negali išgyventi dėl „kaimynų“. Tad ir mes, uoliai tvarkydami žaliuosius plotus, darome sau patiems netiesioginę žalą – keliame realų pavojų, kad dėl pažeistos ekologinės pusiausvyros atsiras kažkas nepageidaujamo.“ 

 

 

Pernai sausra Vilniaus miesto savivaldybę birželio viduryje privertė pristabdyti žolės pjovimo darbus. Atnaujintas šienavimas buvo tik nuo liepos 8 d., ir tik ten, kur išties reikėjo – aikštėse, skveruose, kiemuose. Nešienauti šlaitai ir skiriamosios juostos bei vietos, kur žolė buvo išdegusi. 

 

Techninėje specifikacijoje, kurią naudoja Vilniaus miesto savivaldybės žaliųjų plotų prižiūrėtojai – bendrovės „Mano aplinka“, „Stebulė“ ir „VSA Vilnius“, viskas surikiuota centimetrais. Tarkim, numatyta, kad gatvių skiriamąsias juostas ir gatvei priklausančius želdinius tiekėjas turi šienauti, kai žolė pasiekia 5–10 cm aukštį, o žolės aukštis po pjovimo turi būti 3–5 cm. Gatvių šlaitai turi būti šienaujami, kai žolė pasiekusi 15–20 cm aukštį, o nupjovus žolės aukštis turi būti 5–7 cm. Pirmasis gatvių šlaitų šienavimas turi prasidėti birželio mėnesio 3-ią – 4-ą savaitę (nužydėjus augalams), o vejų ir šlaitų kiemuose šienavimus būtina atlikti, kai žolė pasiekia ne didesnį kaip 5–10 cm aukštį. Žolės aukštis po pjovimo turi būti 3–5 cm. Neužstatytų teritorijų šienavimas turi būti atliekamas pagal poreikį, bet ne mažiau kaip 2 kartus per sezoną – iki birželio 15 d. pirmąkart ir iki rugpjūčio 15 d. antrąkart. 

 

Vis dėlto savivaldybės Miesto tvarkymo ir aplinkos apsaugos skyriaus vedėjas Gintautas Runovičius pažymi, jog pernai pradėjus koreguoti miesto šienavimo strategiją, su paslaugos teikėjais susitarta, kad šie skaičiai yra orientaciniai, o žolė po pjovimo turi būti maksimaliai aukšta, kiek tai leidžia specifikacija. 

 

Spręsti, kokią nori matyti savo kiemo veją, gali ir daugiabučių gyventojai. „Tikrai nėra taip, kad rangovai, reikia ar nereikia, skuba „skusti“ žolę, kad užsidirbtų sutarties pinigus. Mūsų sutartyje apmokėjimas nėra skaičiuojamas pagal pjovimų skaičių. Kriterijus yra kokybiškas darbas ir geras rezultatas – tai, kiek kartų žolę teks pjauti, juk labai priklauso ir nuo drėgmės gausos. Tad jei daugiabučių gyventojai, pabrėžiu – jų dauguma, o ne vienas, nuspręs, kad po langais nori aukštesnės pievos, nei nurodyta techninėje specifikacijoje, tereikia informuoti savivaldybę ir į tai bus atsižvelgta“, – patikino G. Runovičius.