UAB „Grinda“ administruojamuose Vilniaus gyvūnų globos namuose jau keletą mėnesių veterinarijos gydytoja dirba naujokė Tatjana Muždabajeva  (originaliai rašomas vardas ir pavardė – Tatiana Muzhdabaeva) į Lietuvą atvykusi Rusijai pradėjus karą Ukrainoje. Su Tatjana kalbamės apie naują pradžią ir įspūdžius šioje darbovietėje.

 

Palikti įprastą gyvenimą ir bandyti susikurti naują nėra lengva. Tačiau karo akivaizdoje man labai pasisekė, nes visa mano šeima yra sveika. Be to, dirbu darbą pagal įgytą išsilavinimą. Prieš karą taip pat dirbau veterinarijos gydytoja klinikoje. Ši man suteikta galimybė leidžia pradėti viską iš naujo, todėl esu labai dėkinga. Kasdien į darbą einu turėdama tikslą man patikėtas užduotis atlikti kuo geriau. Padėdama niekam nereikalingiems, sergantiems gyvūnams, bent trumpam užsimirštu ir nusiraminu.

 

Darbas prieglaudoje ir darbas veterinarijos klinikoje turi ir panašumų, ir skirtumų. Tiek vienur, tiek kitur veterinarijos gydytojo tikslas yra padėti gyvūnams. Tik į kliniką užsukdavo žmonės, kurie itin rūpinasi savo augintiniais, ir jie man galėdavo nupasakoti visą gyvūno ligos istoriją. Taip kartu ieškodavome geriausių gydymo būdų. Gyvūnų prieglaudos pacientai negali papasakoti apie savo bėdas, tad darbas čia sudėtingesnis. Likimo valiai palikti gyvūnai dažniausiai serga daugybe įsisenėjusių ligų, kurios niekam niekada nerūpėjo. Kiekvieną sutrikimą privalau išsiaiškinti pati. Nors gal skambės keistai, bet, dirbdama prieglaudoje, nejučia pradedu tapatintis su jos gyventojais. Mūsų istorijos panašios: neturime namų, pažįstamų, neturime nė menkiausio supratimo, kas mūsų laukia. Tačiau prieglaudoje galiu pasisemti ir teigiamų emocijų: sunkiai sirgę gyvūnai pasveiksta, paklydėliai grįžta namo, o senbuviai randa naujus šeimininkus.

 

 

Pats didžiausias pliusas yra geras kolektyvas, mane labai šiltai priėmęs į savo gretas. Čia jaučiuosi laukiama ir reikalinga. Kitas, sakyčiau, laikinasis pliusas yra tai, kad nereikia bendrauti su gyvūnų šeimininkais, nes dar tik pradėjau mokytis lietuvių kalbos ir gėdijuosi savo tarties, daromų kalbos klaidų.

 

Minusai menki. Vienas jų – gyvūnų prieglaudoje visada yra gana triukšminga. Nieko keisto, kai vienoje vietoje gyvena kelios dešimtys keturkojų. Antras minusas, žvelgiant grynai iš veterinarės pozicijos, yra tai, kad negali gilintis tik į vieną profesijos sritį.

 

 

Esu iš tų laimingų žmonių, kurie įgyvendino vaikystės svajonę. Nuo pat mažumės norėjau tapti veterinare. Mane visada domino biologija, gyvų organizmų funkcionavimas. Labiausiai žavėjo ir daugiausia smalsumo kėlė gyvūnijos pasaulis. Norėjosi kuo labiau įsigilinti į šimtų skirtingų gyvūnų organizmus, ten vykstančias reakcijas, įvairių aplinkos veiksnių poveikį joms. Žinojimas, kad konkretūs tavo veiksmai prisideda prie geresnės gyvūno savijautos yra neįkainojamas.

 

 

Žmogus, nusprendęs pasirinkti veterinarijos gydytojo profesiją, privalo būti šalto proto, atsparus stresui, gebėti priimti itin atsakingai pamatuotus sprendimus. Tai sunki profesija. Reikia nepamiršti, kad dirbti reikės ne tik su gyvūnais, bet ir su jų šeimininkais. Kaip specialistai, mes privalome mokėti tinkamai pateikti informaciją apie gyvūno sveikatos būklę, jei reikia – nuraminti, paguosti su negaluojančiu gyvūnu pagalbos ieškoti atvykusį žmogų.

 

Meluočiau sakydama, kad nė karto nesu pagalvojusi apie profesijos keitimą. Visiems mums būna sunkių dienų darbe, kai aplanko įvairiausios dvejonės dėl pasirinkimų. Visko būna, bet kaskart po tokių pamąstymų prieinu prie išvados, kad džiaugiuosi darydama tai, ką darau. Veterinarijos gydytojo profesinis kelias tikrai įdomus. Sutinku daugybę puikių žmonių, galiu padėti šimtams gyvūnų. Žvelgdama iš dabartinės savo profesinės padėties, gailiuosi tik vieno – pernelyg mažai laiko skyriau anglų kalbai, nes ji itin reikalinga ir atveria dar daugiau galimybių.

 

Kasdien iš lovos keltis ir dirbti šį darbą mane motyvuoja sėkmė darbe. Labai gera matyti pasveikusius pacientus. Nors ir negali pasakyti padėkos žodžių, gyvūnai dėkingumą moka išreikšti labai subtiliai: prisiglaudžia, pamirksi akutėmis, ir, rodos, visos blogybės pasaulyje išnyksta.